“... ...Ausrius laiske klause ”ar mes uzsieny ko nors naudingo ismokstam?”. Tai visgi ne banalus klausimas. Alsku ismoksti to, ka tuo metu uzsienyje mokaisi... o tuo paciu gal kazkuo ir ”atsilieki nuo gyvenimo Lietuvoj”. Bet manau, kad gyvenimas kitoje salyje (geriausiu atveju) turi dar svarbesniu pasekmiu. Kai radikaliai pakeiti savo aplinka (kalba, kultura...), ir prie naujos pripranti, ismoksti ziureti i dalykus “is salies”  i save (i tai kuo save laikai ir kuo sieki tapti) ir tuo paciu i aplinka is kurios esi kiles. Tai, aisku, pirmiausiai pasireiskia tuo, kad i nauja aplinka kritiskai ziuri senomis akimis, bet palaipsniui, gal net nepastebimai, pradedi ziureti i sena aplinka naujomis akimis. Rezultatas - nebelieki tuo paciu zmogumi. Tikriausiai dauguma LSUku po kokiu puses metu svetimoj saly kazka panasaus yra patyre. Normaliu atveju zmogus tokioj situacijoj sugeba suderinti nauja perspektyva su senu identitetu. Galima isivaizduoti ir kitu variantu: vienas uzsispyrusiai isikibes i senaji identiteta dar labiau apanka... kitas pilnai pasiduoda kiekvienai naujai aplinkai. Buna ir pereinamu variantu  tipo sociokulturinis pubertetas. Is daugelio laisku susidaro ispudis, kad musu klube rasim visu variantu atstovu, netgi tokiu, kurie pateke i nepavydetina padeti: ismoko ne tik neapkesti aplinkos is kurios kile, bet tuo paciu neapkencia aplinkos kurioje randasi. Tokiem berods belieka dvi alternatyvos: arba saves nebeapkest, arba iskelti save i pranasumo aukstybes... Tikriausiai gera proga savo sociokulturinio subrendimo laipsniu susirupinti, jei pastebi, jog pernelyg ars(h)iai linkes susirupinti svetimu tautinials sentimentais (cepelinu/juodos duonos ilgesiu, ir pan.).        

Ziureti i dalykus ”is salles” ne tik zmogaus identiteto formavimosi priemone, bet ir siaip igudis reikalingas bet kokiam kurybiniam darbui  (t.y. bet kokiam darbui, kuriame reikia nors kiek galvoti) . Ji igyti manau neimanoma kitaip, kaip vienu ar kitu budu buti nors syki ”pakeitus perspektyva” gyvenime. Tal galioja ne tik lietuviams, bet ir kiekvienam zmogui... (todel, perkande svetima kultura, neretai stebimes kokie riboti jos nariai) Taciau, kadangi Lietuvos visuomene dar pries kokius astuonerius metus buvo ganetinai uzdara, kiekvienas po ilgesnio laiko grizes namo neisvengiamai vienu ar kitu budu susikirs su tautieciais. Tam nebutina buti ”gudruciu” (turiu omeny tai, kas vokiskai vadinama ”Klugscheisser” (kakojantis ismintimi) arba ”Besserwisser” (=viska genau zinantis; Rytu vokieciai vakaru vokieciams netgi sugalvoje termina ”Besserwessi” [=viska genau zinantis vakarietis)]; angliskas atitikmuo: ”smart ass”) Uztenka siuo bei tuo skirtis nuo broliu ir sesiu lietuviu: per daug sypsotis, per stropiai dirbti, per daug geru minciu tureti...         

Bet padetis keiciasi. Kaip ir su asmens vystymusi, taip jr su visuomenes keitimosi raida galima isivaizduoti krastutinius atvejus: uzkietejusi provincialuma ir radikalu kosmopolitiskuma. Tarp siu identiteto uzkonservavimo ir identiteto neturejimo ekstremu yra istisas galimybiu spektras, kurio ”aukso vidurys”, mano manymu, visuomene, kuri savo identiteta suvokia, ji reflektuoja, juo rupinasi, bet tuo paciu saves nelaiko pasaulio bamba, o didesnes visumos dalimi. Linkiu mums, ne tik kad Lietuva taptu tokia visuomene, bet kad kiekvienas is musu suvoktu savo  (potencialu) vaidmeni joje.                                                                                 Rimas