Baltai, kaip vienas is Europos etnosu, per pastaruosius du tukstancius metu yra patyre dvi esmines, su niekuo nepalyginamas ir pasekmiu poziuriu neatitaisomas katastrofas. Pirmoji is tu katastrofu buvo jokiuose saltiniuose neaprasyta slavu invazija i baltu bei finu-ugru gyvenamus plotus.

Antroji katastrofa - tragiskiausias susidurimas su Vakaru Europa, su jos civilizacija ir ideologija XI-XV a. pr. Daugiausia skriaudu baltams ir Lietuvai XIII-XIV a. padare tos civilizacijos ir ideologijos nesejai vokieciu riteriu-vienuoliu ordinai. Visa, kas istiko lietuviu tauta po to, buvo tik tu dvieju katastrofu pasekmes, anuomet jau susiklosciusios Lietuvos geopolitines padeties padariniai. Baigiantis 1 tukstantmeciui, del slavu invazijos baltai galutinai prarado savo zeme, savo egzistencijos pagrinda didziuliame plote  nuo Dauguvos aukstupio siaureje iki Pripetes bei Desnos pietuose ir kone tukstancio kilometru ruoze nuo

Neries bei Nemuno istaku vakaruose iki Dnepro ir Okos baseinu sanduros rytuose. Issaugoje sias teritorijas baltai butu galeje uzsitikrinti realia pilnavertes valstybines raidos perspektyva. Tu zemiu baltiska praeiti liudija Upa‘  Okos desinysis intakas, prie kurio yra Tula, vienos is Rusijos sriciu centras. Rusui Upa nieko nesako, bet mokanciam lietuviskai arba latviskai jis graziai dera su Lietuvos Upemis, Upeliais, Upynomis, Upytemis ir tapaciais Latvijos, Karaliauciaus srities hidronimais, kurie is tikruju yra bendriniai zodziai, virte upiu pavadinimais. Zmones, gyvene tiek prie Dnepro ir Okos, tiek prie Nemuno ir Dauguvos ir tekanti vandeni vadine vienu zodziu ”upe‘, turejo viena is baltu (tarp ju ir lietuviu) kalbu. Slavu kolonizacija baltu etnosui, jei isivaizduotume ji kaip zmogaus kuna, nukirto kojas, kad jis niekada negaletu atsistoti tarp kitu kaip lygus. XIII-XIV a. nuo dar islikusio baltiskojo masyvo buvo nuskeltas Baltijos pajuris su vertingiausiomis zememis tarp Vyslos ir Dauguvos - baltu jungtis su civilizacijos keliu toli pazengusia to meto germaniskaja ir romaniskaja Vakaru Europa. Vokieciu ordino valstybeje virs prusu ir jotvingiu geciu uzsivoze karsto dangtis. Svetimuju valdzioje atsidure ir savitu istoriniu keliu nuejo latviskosios baltu gentys. Sia antraja baltu katastrofa galima palyginti su ranku nukirtimu. Brutaliausia sio vyksmo tarpsni kaip tik ir apraso siame leidinyje pateikiama Vygando Marburgiecio, Vokieciu ordino didziojo magistro heroldo, ”Naujoji Prusijos kronika” (toliau - VMKr, 1393-1394 m.), vaizduojanti Vokieciu ordino verzimasi i Lietuva, ypac XIV a. antrojoje puseje, Kestucio laikais. 1394 m., kada baigiasi sios Kronikos pasakojimas, Lietuva, ypac zemaitija ir Traku kunigaikstystes siaurine lietuviu gyvenama dalis, buvo sudeginu piliu ir sodybu, iszudytu arba i niekieno neaprasyta vergija isvestu lietuviu salis. Vokieciu ordino sutriuskinimas Zalgirio (Griunvaldo, Tanenbergo) musyje 1410 m., pasiektas jungtinemis Lenkijos ir Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes jegomis, nebeprikele is kapu tukstanciu Lietuvos gyventoju, kurie zuvo kare su Prusijos ir Livonijos kryziuociais bei ju talkininkais XIII-XIV a. Lygiai taip pat kaip LDK isplitimas XIV a. i buvusius rytuose kadaise baltiskus plotus negalejo pakeisti

ju naujo rusisko veido. Pasibaigus karams su Vokieciu, ordinu, lietuviu tauta buvo visiskai nukraujavusi, ilgam praradusi gyvybine ir kurybine galia, perrengta svetimu kalbu bei kulturu drabuziu ir pasmerkta vien zutbutinei kovai del savo, kaip tautos, gyvasties tame mazame lopinelyje zemes, kuri jai dar paliko neaprasomai godus ir ziaurus didieji kaimynai. Panasaus kaip baltai likimo yra sulaukusios tik suomiu tautos Siaures Rytu Eurpoje ir keltai. ...